Pal. Teofiliaus Matulionio pamaldumas Išganytojui. Siūlome paskaityti mokslinių straipsnių rinkinį iš Lietuvos kultūros, filosofijos ir meno instituto publikuoto konferencijos leidinio "Pamaldumas Išganytojui Lietuvos kultūroje". Skaitmeninė knygos versija tegul jus įkvėps prasmingam laisvalaikiui. Prof. R. Dulskio ir dr. R. Zajančkauskienės straipsnis "Pamaldumas Išganytojui arkivyskupo T. Matulionio gyvenime ir mokyme" yra 83-98 puslapiuose. Skaityti čia.
Vieno eksponato istorija.
Šiemet Sakralinis muziejus ekspoziciją papildė nauju esponatu knyga “Jėzau, pasitikiu tavimi!”, išleista 1942 m. Kaunas. 22 p. Formatas: 11x7 cm.
Pal. T. Matulionio kanonizacijos bylos postuliatorius kun. M. Talutis padovanojo muziejui Kaišiadorių katedroje rastą leidinį „Jėzau, pasitikiu tavimi.“ Tai mažo formato Gailestingumo pamaldumo populiarinimui skirta knygelė. Kaišiadorių katedroje 2015 m. duris atvėrė naujai įrengta Dievo gailestingumo koplyčia. Dievo gailestingumo koplyčioje yra saugomos Šv. Jono Pauliaus II ir Šv. Faustinos relikvijos, o centrinėje altoriaus dalyje yra palaimintojo T. Matulionio aliejinės tapybos paveikslas „Gailestingojo Jėzaus paveikslas“. Palaimintasis pažinojo šv.Faustinos nuodėmklausį kunigą M. Sopočko, kuris tarnavo tuo metu Aušros Vartų koplyčioje Vilniuje, neabejotinai maė pirmąjį Kazimierovskio nutapytą ir minėtoje koplyčioje gerbimui išstatytą paveikslą, kai šv. Faustina gyveno Vilniuje. Tad vyskupo Teofiliaus Matulionio rūpinimasis plėtoti šį Gailestingojo Jėzaus pamaldumą visiškai suprantamas kaip savalaikis.
1946 m. gruodžio mėn. 18 d.vyskupą T.Matulionį suėmus ir įkalinus, į katedrą buvo perkeltas iš kurijos pastato Kaišiadorių vyskupijos archyvas. Ir ši mažutė knygelė, nespėta išplatinti, buvo paslėpta ir taip per sovietmetį išliko iki mūsų dienų.
Vyskupas Teofilius sugrįžęs po įkalinimo Rusijos ir apsigyvenęs Birštone 1956 m. rašė: „Daugiau kaip po devynių metų gyvenimo toli nuo diecezijos gailestingoji Dievo Apvaizda leido grįžti į Lietuvą ir Kaišiadorių diecezijos ribose apsigyventi.“ Sugrįžimą į mylimą Tėvynę, kurią jis labai mylėjo, palaimintasis priskyrė Dievo gailestingumo malonei. Šventasis Jonas Paulius II, įvedę visuotinėje Bažnyčios liturginiame kalendoriuje Dievo Gailestingumo sekmadienį, rašė: „Kristus – Atpirkėjas tobulai apreiškia žmogų pačiam žmogui.(...) Žmogus, kuris nori save iki galo suprasti, privalo su savo nerimu ir netikrumu, taip pat su savo silpnumu ir nuodėmingumu, su savo gyvenimu ir mirtimi priartėti prie Kristaus.“
Gailestingasis Išganytojas daugelį kartų apsireikšdamas šv. Faustinai kalbėjo ir visus ragino priartėtiprie Jo, ypač kai reikalinga pagalba: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!" (Mt 11, 28). Šie žodžiai iš Šventojo Rašto palaimintajam Teofiliui buvo vieni brangiausių. Kauno benediktinių vienuolyno bažnyčioje vyskupas 1938m. sumąstė šiuos žodžius užrašyti tabernakulyje, Bažnyčios sakraliausioje vietoje, kur nuolat žmogaus laukiantis Viešpats yra sakramentiniame duonos pavidale.
Įdomus faktas, minint palaimintojo T. Matulionio platintą savo aplinkoje Gailestingojo Jėzaus pamaldumą, yra tai, jog išlikęs tik vienas nuoseklus teologinis palaimintojo tekstas. Ir tas tekstas yra pamokslas apie Gailestingąjį Dievą, kuris suteikia žmogui laimę. Garbė, malonumai, turto siekimas dažnai žmogaus būna pervertinami kaip laimės gyvenime atnešantys dalykai. Tačiau, anot vyskupo kankinio jie gilios laimingo gyvenimo pilnatvės būdami laikini gėriai suteikti negali. Žmogi reikia Asmens, kuris jį besąlygiškai mylėtų, reikia asmeninio santykio su Juo. Tas asmuo, kuris ryžosi irti dėlmylimo žmogau yra Krisyus. Kai tiki nuošitdžiai, kad Dievas žmogų supranta, jį myli, pasitiki Juo, tampi stiprus. Ši tikėjimo dovana žmogui duoda jėgų išlikti ramiam, net šypsotis sunkių išbandymų metu, nes jis žino, kad už jo stovi Stipresnis.
Atsidavimas Dievo globai, ką mėgo pal. T. Matulionis tremties laiškuose akcentuoti, suteikia vyriškumo ir jėgų ištverti sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Pasitikėjimas pašalina liūdesį bei prislėgtumą ir įlieja sielon antgamtinės paguodos ir džiaugsmo. O džiaugsmas yra vienas didžiausių gyvenimo poreikių. Neveltui sakoma, kas šviesa yra augalui, oras – gyvūnams, o vanduo – žuviai, tas žmogui yra džiaugsmas. Taigi, pasitikėjimas Dievo gailestingumu žmogui yra džiaugsmo šaltinis, nes jis prikelia iškankintą sielą ir padaro lengvesnį bei malonesnį gyvenimo kryžių.
Žvelgiu įdėmiau ir suprantu, kad pal. Teofiliaus būdo savybė nuraminti šalia esančius nelaimės akivaizdoje, šiandienos iššūkiuose itin aktuali. Jėzus, liūdinčius netekties valandą žmones, ramino, drąsino. Vyskupas T. Matulionis taip pat, vežamas su kitais 10 Leningrado kunigų 1923 m. kovo mėn. į teismą Maskvoje, guodė ir ramino gausiai susirinkusius išlydinčiuosius geležinkelio stotyje žodžiais: Neverkite, nesielvartaukite…
Bičiuliui kalėjime 1932 m. kunigui V. Dainiui suteikė patarimą kaip nurimti. Kun. Vincentas atsiminimuose pasakoja: „Kartą aš sugrįžau iš ilgo tardymo, jaučiausi fiziškai ir morališkai parblokštas, graužiausi, gal ką neatsargaus pasakiau tardytojui, gal dėl to nukentės mano draugai... Papasakojau apie tai kameros draugui vyskupui T. Matulioniui. O jis visai nesureikšmindamas situacijos, patarė pasimelsti prieš sunkias akimirkas, o jau po to sako: būk ramus, nesirūpink, kaip arba ką kalbėsi. Tėvo dvasia pati kalbės..." Vysk. T. Matulionio žodžiai - pasitikėti Dievo Apvaizdos vedimu - visiškai nuramino kunigą Vincentą. Ši istorija parodo, kaip palamintasis išlikdavo stebėtinai ramus ir dėl to stipriai erzindavosi kalėjimo prižiūrėtojai. Vyskupo T. Matulionio pasikliovimas Dievu kasdien buvo jo gilaus dvasinio gyvenimo tikrovė.
Pasitikėjimas Dievo gailestingumu yra Kūrėjo visagalybės, gerumo ir dosnumo pripažinimas. Tokiu pripažinimu atiduodame Dievui didžiausią garbę, atidarančią dangaus vartus ir sielai suteikiančią daug Dievo malonių. Psalmininkas sako: „Tą, kuris Viešpačiu pasikliauja, lydės ištikima meilė" (Ps 32, 10). O tas, kas pasitiki ne Dievu, bet savimi, savo protu, turtais, ryšiais, iš tikrųjų, tik stato užtvarą Dievo gailestingumui.
Šv. Jonas Auksaburnis pasitikėjimą vadina šalmu, saugančiu sielą nuo priešų smūgių. Tai įrodė Dovydas, beginklis stojęs prieš ginkluotą Galijotą ir Dievo vardu jį nugalėjęs. Pasitikėjimas Dievo gailestingumu saugo nuo piktojo puolimų. Visas pagundas lengviausiai nugalime trumpu pamaldumo Gailestingiausiajam Kristui aktu: „Jėzau, pasitikiu Tavimi!", užrašu, kuris yra po Gailestingojo Jėzaus paveikslu.
1937 m. spalio mėnesį Krokuvoje Jėzaus apsireiškimo ses. Faustinai metu nurodė ypatingai gerbti 15 val., gailestingumo valandą. „Šią valandą, gali visko išmelsti sau ir kitiems. Pasistenk šią valandą, jei leis sąlygos, eiti Kryžiaus kelią. Jeigu negali eiti Kryžiaus kelio, tai bent trumpam užeik į koplyčią ir pagarbink gailestingumo kupiną mano širdį Švenčiausiame Sakramente; jei negali užeiti į koplyčią, nors trumpam panirk į maldą ten, kur esi. Nors trumpą akimirką gilinkis į mano kančią, ypač į mano apleistumą mirties akimirką“.
Karo sunkumų akivaizdoje, rūpindamasis žmonių dvasine sveikata, leidinio „Jėzau, pasitikiu tavimi“ mokė išvargintiems žmonėms ramybės semtis, artinantis prie Išganytojo Širdies, Jo perdurtojo šono. Kaišiadorių vyskupijos katedroje vyskupas Teofilius Matulionis tuomet ir homilijos metu guodė: „Nenusiminkime, brangūs broliai ir seserys Kristuje, nepraraskime pusiausvyros. Pasitikėkime Dievu.“
Dr. R. Zajančkauskienė