Naujienos

Artimai bendradarbiaujant su dailininku Stasiu Jančiuku, dažnai kalbėdavome apie liaudies meistrų drožinius – šventųjų statulėles. Aš paklausiau dailininko, ar jis nepažįsta drožėjo, kuris man išdrožtų Rūpintojėlį. Žinodamas mano potraukį dailei, dailininkas atšovė: „O kam tau drožėjas? Pats išdrožk!“ S. Jančiukas vis perspėdavo, kad drožčiau taip, kaip pats suprantu, o nesinaudočiau kitų protu ir gebėjimais, nes drožinys gali tapti prastu profesionalo darbu, todėl mano darbai labai skiriasi nuo kitų meistrų darbų... Temas arba siužetus būsimiems savo drožiniams randu ofortuose, senuosiuose paveiksliukuose, mokslinėje literatūroje, muziejuose, o mano anūkai tai randa ir internete.

Iš kelių, mano nuomone, tinkamiausių nuotraukų  sumodeliuojamas būsimas drožinio paveikslas. Tuomet tenka pasirūpinti panašaus tipo apdarais ir aprengti jais vieną iš savo namiškių, kurį nufotografavus gaunu didelę nuotrauką, pagal kurią ir pradedu savo darbą. Šv. Roko, šv. Jono Nepomuko ir Kristaus galvos yra neproporcingai didelės. Tai būdinga senajai žemaičių drožybai, tai pakartojau ir aš savo darbuose. Kaip įprasta senovėje, skulptūrėlės dažytos. Didžiąją laiko dalį (apie 60 proc.) užima ne drožyba, bet kūrinio apdaila. Per metus sukuriu 1–2 drožinius. Viską, ką esu išdrožęs, dariau sau ir savo šeimai, ir taip, kaip aš pats tai suprantu. Deja, mano darbai skiriasi nuo lietuvių liaudies meistrų darbų tuo, jog juose nėra liaudiškų motyvų. Taip yra todėl, kad aš 19 metų ne savo noru gyvenau Rusijoje ir neturėjau galimybių pažinti lietuvių liaudies meno. Tai lėmė ir mano darbų stilių.

 Ričardas Vaicekauskas

Ričardas Vaicekauskas (1926–2011)

Gimė Seirijuose, iš kur 1941 m. buvo ištremtas su tėvais į Laptevų jūros šaltį ir sovietų lagerius Jakutijoje. Vėliau mokėsi Jakutsko technikume, elektriko specialybės. Sugrįžo į Lietuvą su žmona Julija po 1960 m. Dirbdamas Vilniaus dyzelinių traukinių depe, gerai įvaldė metalo apdirbimo specialybę ir kruopštaus dažymo metodikos, kurią panaudojo sietynų ir skulptūrėlių kūryboje.

Dažymo ypatumų autorius neatskleidė. Ypač atidžiai parinkdavo dažų spalvą. Kai kurių skulptūrų paviršius padengtas net 6 dažų sluoksniais, gruntuota keletą kartų. Kiekvienos spalvos ar atspalvio dažai buvo ruošiami individualiai.

Sietynų gamybos pradžia susijusi su tėviškės Seirijų bažnyčia. Kunigas Jurgis Sventickas pakvietė elektrifikuoti bažnyčią. Leipalingio klebonas kun. Kazys Montvila pamatęs atliktus darbus, pakvietė sutvarkyti elektros instaliaciją ir paprašė pagaminti sietyną. Pamatęs Leipalingio sietyną, kun. Juozas Zdebskis paprašė sukurti sietyną Kapčiamiesčio bažnyčiai. Sovietmečiu R. Vaicekauskas sukūrė 26 sietynus, juos gamino paslapčia. Sietynų metodiką sukūrė pats. Iš medžio arba metalo Ričardas pagamindavo modelius ir nudažydavo. Darbovietės kolega meistras nuliedavo detales iš aliuminio. Parsinešęs detales, glaistė, gludino, lenkė, tiesė, kalė, dažė bei tvirtino laidus. Prašmatnesnių sietynų puošybai tekdavo pirkti vokiškus krištolo šviestuvus, juos ardyti ir krištolais bei pakabukais puošti savo gaminius. Keletas krištolinių sietynų šiandien yra Panevėžio šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Sieninių šviestuvų yra sukurta Lietuvos bažnyčiose: Kražiuose, Tytuvėnuose, Kapčiamiestyje, Vištytyje, Lukšiuose, Simne ir kitur.

Drožti pradėjo, būdamas 70 metų amžiaus. Medžio skulptūrėlių drožybos išmoko, ruošdamas sietynų modelius. Pirmieji drožiniai buvo paveikslų rėmai. Dirbdavo bute, pasidėjęs kuriamą darbą ant kelių. Naudojo kūriniams liepos ir juodalksnio medieną. Ypatingą dėmesį skirdavo medienos paruošimui, idant džiūdamas darbas nesuskilinėtų. Sukūrė 19 šventųjų skulptūrėlių. Paprašytas neatlygintinai restauravo Vilniaus Bernardinų bažnyčiai šv. Kazimiero statulėlę. R. Vaicekauskas parašė novelių rinkinį tremties tema, sudominusį Lietuvos kino ir teatro kūrėjus. Dukrai Ritai Vipartienei ne kartą yra sakęs, kad savo gyvenimą nori paskirti tokiems darbams, kurie paliktų po jo įdomų ir vertingą atminimą. Buvo laimingas, galėdamas ką nors kurti.

Nuo rugpjūčio 12 iki rugsėjo 20 Sakraliniame muziejuje svečiuojasi Tito Milašiaus kūrybos paroda "Tremties kryžiai". 

Autorius yra sakęs:

Tai unikali technika, kur iš liepos medžio juostelių gaminamos žvaigždutės ir jos suneriamos į vientisą darbą.

Titas Milašius pradėjo kurti apie 2020 m. ir tai darė iki mirties 2024 m.