Naujienos

Naujienos

XVII religinio meno paroda "Gloria Deo"

Nuo 2022 m. lapkričio 27 iki 2023 m. vasario 5 d. veikia religinio meno paroda "Gloria Deo". Dalyvauja 61 Lietuvos dailininkas, pristatomi 102 darbai.

Parodos aprašas

Autorius: menotyrininkė Rūta Giniūnaitė

I. ŠVČ. M. MARIJOS KARŪNAVIMAS IR KARALAIČIO ŠVENTOJO KAZIMIERO PAMALDUMAS

 Šioje pirmoje salėje sutinkame vienintelio Lietuvos šventojo Kazimiero ir jo pamaldumo Dievo Motinai atvaizdus. XV a. šventojo gyvenimas buvo įkvėpimo šaltinis palaimintajam Teofiliui Matulioniui, kurio namuose lankomės. Salėje matome muziejaus laikinai deponuojamo nežinomo XVIII a. dailininko paveikslą ,,Šv. Kazimieras“, kuriame šventasis vaizduojamas atsiklaupęs ant klaupto besimeldžiantis paveikslo gilumoje esančiam Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdui, nors jo rankos atvertos į žiūrovą, o akys žvelgia į tolį virš paveikslo ribų.

 Šalia paveikslo juvelyrės Jurgitos Erminaitės Šimkuvienės tauriųjų metalų votų – padėkos ženklų už gautas malones – fotografijos: viršuje gralio taurės formos votas su balandžiu ir aureole ,,Ad maiorem Dei gloriam (lot. k. Didesnei Dievo garbei) už devynis kartus padovanotą gyvybę, o apačioje širdies formos votas ,,Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi (Rom 4 18)“ už vyrą, su kuriuo negali susilaukti vaikų.

 Priešais paveikslą ,,Šv. Kazimieras“, tarsi priešais šventąjį, Švč. M. Marijos karūnavimo atvaizdai. Tautodailininko Adolfo Teresiaus iš kelių tūkstančių metų senumo ąžuolo išdrožtas nešiojamas altorėlis ,,Karalienė angelų“ su dvylikos žvaigždžių vainiku ir Kūdikiu Jėzumi pavaizduota kylanti į Dangų. Aplink skulptūrą metalo dailininko Eimanto Ludavičiaus 2018 metais kaldintos karūnos stebuklingąjam Aušros Vartų Švč. M. Marijos paveikslui (apačioje kairėje), remiantis paveikslo aptaisų karūna (viršuje kairėje), ir 2020 metais kaldintos karūnos stebuklingajam Sapiegų Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslui (apačioje dešinėje), remiantis paveiksle nutapyta karūna (viršuje dešinėje), fotografijos. Šalia jų tapytojos Vidos Sevrukienės koliažas ,,Aptaisai Marijai”. Paprastai aptaisai stebuklingiesiems paveikslams buvo liejami iš susikaupusių votų.

 Šios salės sakralios erdvės atmosferą kuria unikaliai ir šiuolaikiškai grafiko Zigmanto Brazausko perteikta šventojo istorija triptike ,,Omni die dic Mariae (lot. k. Sakyk Marijai kiekvieną dieną), kuriame atsispindi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos kunigaikščio gyvenimo ir paskelbimo šventuoju metai. Šalia esančios Daivos Baliukevičienės ir Artūro Janciko spalvotos medinės skulptūros ,,Šv. Kazimieras” kuria kontrastą su konceptuoliai juodai balta grafika, taip išgrynindamos liaudies pamaldumo tradiciją.

 ŠVENTASIS KAZIMIERAI,

didis Dangaus Karalienės, Švenčiausios Marijos garbintojau, daug kartų parodęs ypatingą globą savo Tėvynei, teikis, meldžiame, ją globoti ir visuose reikaluose padėti. Išganytojo nuopelnų ir Švenčiausiosios Motinos Marijos užtarimo remiamas, išmelski iš Viešpaties malonę, kad mūsų širdyse suliepsnotų gyvas tikėjimas ir tarpusavio meilė, kad mūsų jaunimas suprastų skaistaus ir doro gyvenimo grožį ir kad Viešpaties tėviškoji Apvaizda vestų visą tautą savo įstatymų meilės keliu į taiką ir gerovę.
Amen

II. EUCHARISTIJOS PASLAPTIS

I ir II sales apjungia skulptoriaus Leono Žuklio apskritas baltas tarsi šv. Komunija bareljefas ,,Švč. M. Marija ir Jėzus”. Čia įžengiame į dvi nedideles sales, kuriose saugomas šv. Antano Paduviečio bažnyčios liturginių knygų, rūbų ir indų lobynas mus įvesdina į Eucharistijos paslaptį – šventumo šaltinį. Pirmoje nedidelėje salėje dominuoja grafikės ir tapytojos Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės ryškių spalvų autorinės technikos konceptualus dvimatinis-trimatis triptikas ,,Votai”, ,,Širdis” ir ,,Taurė”, kuris išryškina liturginių rūbų ir knygų simbolines spalvas ir sužadina mūsų jutimus.

Tuo tarpu antroje salėje meno kūrinių spalvos nublanksta, dėmesį patraukia liturginių indų sakralumas. Tarp Eucharistijos taurių ir komuninių švelniai įsilieja keramikės Laimos Mačiulaitytės dvi to paties pavadinimo vazos ,,Sparnai. Vaza” ir keramikės Vilijos Kinderavičiūtės vaza su sparnais ,,Svajoklis”. Tuo tarpu tarp monstrancijų įsikomponavę stūksto tautodailininkės Janinos Kildušienės porcelano kūriniai ,,Saulės zigzagai I, II. Priešais lobyną grafikės Jolantos Sereikaitės ofortai ,,Šv. Mišių taurė” ir ,,Monstrancija” priartinantys mūsų žvilgsnį į liturginių indų formas ir ornamentus. Sakralios erdvės kulminacinis kūrinys - skulptoriaus Gedimino Žuklio gipsiniai breljefai ,,Kojų plovimas. Iš ciklo Paskutinė vakarienė”, ,,Eucharistijos įsteigimas. Iš ciklo Paskutinė vakarienė” ir ,,Aš-pasaulio šviesa. Iš ciklo Paskutinė vakarienė”.

 Nemato akys, neapčiuopia rankos,

O aš tikiu labiau, tikiu gyviau,

Negu Tave matyčiau ar apčiuopčiau.

Man Tu sakai, pati Tiesa ir Meilė!

Tave aš šlovinu, Tave gerbiu Šioje beribėj Ostijos menkystėj!

Tave aš myliu, o beribe Meile, Save aukoju Tau, o Meilės Meile!

Tikiu: Tu čia esi, Tu čia esi, O Meilės Dieve, Sužadėtini, Visatos dieviškas Kūrėjau, Betliejaus Kūdiki, Kalėdų Džiaugsme! Tikiu: Tu čia esi, Tu čia esi, Tylusis Nazareto Darbininke, Kalvarijos gyvoji kryžiaus Auka, Velykų rytmečio mieliausias Dieve!

Tikiu: Tu čia esi, Tu čia esi, Tikrasis Vynmedi, Gyvybės Duona, Bekrašte dieviškų vertybių Jūra!

O meilės Kankiny, o Meilės Meile! Eucharistinis Credo, Kun. Pranciškus Masilionis SJ

III. ŠVENTŲJŲ KANKINYSTĖS ŠVIESA

 Šioje salėje Jėzaus gimimo ir šventųjų tema perteikta ikonose ir pamaldumo atvaizduose atspindi Rytų ir Vakarų Bažnyčios tradicijas. Pasakojimas prasideda nuo ikonų rašytojos Jolantos Sereikaitės bizantinio meno ikonografijos ,,Ikona su Dievo Motina Blachernitissa”, kurioje užrašyta besimeldžianti Dievo Motina su įsčiose-apskritime esančiu Jėzaus atvaizdu, virš jų ikonoje užrašytas ,,Šv. Arkangelas Rapolas”, keliaujantis ir tramdantis piktąsias dvasias angelas. Centre matome didelę ikonų rašytojo Boriso Jokubausko ikoną ,,Švč. Mergelė Marija, o šalia jos ikonų rašytojos Dovilės Sabaliauskienės ikoną ,,Šv. Šeima”.

 Priešais šį Jėzaus gimimo slėpinį laikinai deponuojamas José de Ribera (1591-1652) rato dalininko paveikslas ,,Šv. Jeronimas“. Šventasis rašytojas, atsiskyrėlis, vienas iš keturių Vakarų Bažnyčios Tėvų, pirmasis į lotynų kalbą išvertė Bibliją, pavaizduotą paveiksle. Paveiksle jo žvilgsnis sukoncentruotas į kaukolę, žmogaus gyvenimo šioje žemėje laikinumo simbolį: Memento mori (lot. k. Atmink, kad mirsi). Šalia paveikslo skulptoriaus Gintauto Akstino skulptūra ,,Vienuolis”, pasislėpusi medžio kamiene.

 Tarp ikonų ir paveikslo emocinga tautodailininko Sauliaus Lampicko skulptūra ,,Šv. Jurgis“. Šventasis legendinis krikščionių karžygys, kankinys, nuo senų laikų ypač gerbiamas Rytų Bažnyčios, antrasis, po šv. Kazimiero, Lietuvos globėjas, todėl čia pavaizduota ir jo figūra. Šioje kompozicijoje šventasis Jurgis vaizduojamas kovojantis su slibinu, simbolizuojančiu blogį, kurį perduria šventasis. Virš šios skulptūrinės kompozicijos Kristinos Čivilytės paveikslas ,,Šv. Jurgis ir drakonas”.

 Priešais šv. Jurgio atvaizdus - ikonų rašytojo Boriso Jokubausko ikona ,,Pal. Teofilius Matulionis”. Ši ikona mus išlydi į IV salę, kurioje galime susipažinti su palaimintojo gyvenimu. Virš palaimintojo ikonos Remigijaus Gliožio iš liepos išdrožtos trys netradicinės miniatiūrinės  ikonos ,,Jono Krikštytojo ikona”, pirmojo šventojo ir kankinio, ir dvi ,,Švč. Jėzaus Veidas”. Jėzaus veidą trokšta kontempliuoti kiekvienas norintis tapti šventu. Šalia skultoriaus ir VDA docento Beno Narbuto medaliai primenantys penkių tarpukario asmenybių portretus: ,,Signataras kunigas Vladas Mironas”, 1953 m. mirė ištremtas į Vladimiro kalėjimą, ,,Signataras Pranas Dovydaitis”, 1942 m. Sverdlovsko kalėjime buvo sušaudytas, o 2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė kankiniu, ,,Signataras Donatas Malinauskas” 1942 m. mirė ištremtas į Sibirą, ,,Prezidentas, signataras Antanas Smetona” 1944 m. mirė savo namo gaisre Klivlande, Jungtinėse Amerikos valstijose, ,,Prezidentas Aleksandras Stulginskis”.

 Kristaus siela, pašvęsk mane! Kristaus kūne, išgelbėk mane!

Kristaus kraujau, pagirdyk mane! Vandenie iš Kristaus šono, nuplauk mane!
Kristaus kančia, pastiprink mane! O gerasis Jėzau, išklausyk mane!
Savo žaizdose paslėpk mane! Neleisk man niekad nuo tavęs atsiskirti! Nuo sielų priešo apgink mane! Mirties valandą pasišauk mane ir liepk man ateiti pas tave, kad su šventaisiais garbinčiau tave per amžius.
Amen.

 IV. PALAIMINTASIS TEOFILIUS MATULIONIS IR LIETUVA

 Šiose keturiose nedidelėse salėse pasakojama vyskupo Teofiliaus Matulionio šventumo istorija neatsiejama nuo XX a. lietuvių kovos už Lietuvos laisvę. Pirmoje salėje priešais Matulionio liturginius rūbus ir asmeninius daiktus, liudijančius jo kankinystę, trys tapytojos Jolantos Šalkauskaitės drobės ,,Iš dienoraščio”, ,,Dovana Lietuvai” ir ,,Marija”.

 Antroje – praeinamoje salėje matome laikinai deponuojamą XVIII a. paveikslą ,,Jėzus ima nešti kryžių”, kuriame pavaizduotas Jėzus nešantis kryžių į Kalvariją, priešais - Jono Ivaškevičiaus paveikslas ,,Atgimstanti Lietuva”.

 Trečiojoje salėje – palaimintojo koplyčioje ant rašomojo stalo ikonų tapytojos Dovilės Sabaliauskienės lotynų kalba ant popieriaus užrašyta ,,Tėve mūsų” malda ,,Dimitte nobis debita nostra, ,,Et ne nos inducas in tentationem ir ,,Sed libera nos a malo.

 Paskutinėje salėje, skirtoje atminti kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920-2000) konsekravimą į vyskupus per 1957 m. Jėzaus gimimo šventę, pastatytas klauptas priešais tautodailininko Adolfo Teresiaus nešiojamąjį altorėlį ,,Dievo šventieji ir šventosios, melskite už mus”, kuriame iš bemaž tūkstančio metų senumo ąžuolo išdrožtas kenčiantis Jėzus ant kryžius virš jo karūna, simbolizuojanti Kryžių kaip Karaliaus Sostą.

  Palaimintasis Teofiliau, Tėvynės mylėtojau!

Dėkodami Aukščiausiajam už visas malones, su pasitikėjimu kreipiamės į tave, mūsų užtarėjau, o dvasios gelmėje tarsi iš amžinybės atsiliepia tavojo balso aidas: „Šventieji danguje jautriau išklauso maldų savo tautiečių.“ Didis ganytojau, brangi tau buvo mūsų Tėvynė – LIETUVA. Drauge su ja ėjai kančios keliu, širdyje nešdamas kalėjimų ir lagerių nakties neužtemdytą laisvės viltį. Nesulaukei jos išsipildymo, bet likai spindintis švyturys per šimtmečio slenkstį į naujo gyvenimo rytą žengiančiai Tėvynei. Tavasis Golgotos kelias šiandien mums byloja, jog laisvė yra brangi dovana, laimėta ant jos aukuro sudėtų gyvenimų kaina. Laisvė – trapi dovana, širdimi saugoma, rankų darbu puoselėjama. Palaimintasis Teofiliau, būdamas Dievo artumoje, gerai matai naujus šių laikų sunkumus bei klystkelius. Tau pažįstami ir šešėliai skausmo, kurį motinos Tėvynės veide palieka ištuštėjusios sodybos ir pasaulyje išsisklaidę jos vaikai. Brangus mūsų užtarėjau, melski Visagalį malonės savajam kraštui, kad atsinaujintų mumyse Evangelijos dvasia, kad nepaleistume Apvaizdos rankos, o širdys atsivertų Dievo ir žmonių meilei, vedančiai tiesos keliu į šviesią Lietuvos ateitį. Ištikimasis ganytojau kankiny, tau patikime visus prašymus, kad Viešpats dieviškoje savo Širdyje saugotų nuo naujų negandų Marijos globojamą mūsų šalį. Tenepasiekia Tėvynės piktos jėgos, teviešpatauja ramybė šioje didvyrių ir kankinių žemėje, kad joje skleistųsi ir klestėtų Kristaus karalystė. Šventojo garbė, kurios nepaliausime tau melsti, tebus didesnei Švenčiausiosios Trejybės garbei ir šlovei, o mūsų Tėvynės džiaugsmui ir palaimai. Amen.

V. JĖZAUS ATPIRKIMO ISTORIJA, O KUR AŠ?

 Šioje salėje Jėzaus Atpirkimo istoriją pradeda dr. Jurgitos Kristinos Pačkauskienės mišrios technikos kūrinys ,,Įžengimas į Vilnių“, kuriame tarsi uoloje-kape, o galbūt Dievo Motinos įsčiose, pavaizduotas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienį. Ar įsijaučiame į kūrinį taip tarsi jau giedame ,,Osana Aukštybėse!”? Po šiuo kūriniu Manto Paulausko skulptūra ,,Marija sopulingoji” žvelgianti į kenčiantį Jėzų. Šalia to paties autoriaus skulptūra ,,Senosios kapinės”, kurioje vaizduojama kaip kenčiantis Jėzus rymo atrėmęs kryžių, o ant kryžiaus nutūpęs varnas, siųstas Nojaus, tikrina išdžiuvusią žemę. Ant kitos sienos matome Marijos Rastenienės drobę ,,Globa”, kuri atspindi rymančio Jėzaus maldą Alyvų sode, priešingoje pusėje matome skulptoriaus Gintauto Akstino skulptūrą ,,Rūpintojėlis”. Šalia skulptūros Živilės Avižienytės triptikas ,,Rūpintojėlis”, ,,Saulutė” ir ,,Bažnytėlė”. Priešais skulptūrą ant kolonos Alvido Paškausko objektas ,,Žvilgsnis”, rėmelyje tarsi veraikone atsispaudęs Išganytojo einančio į Kalvariją baltas veidas.

 Virš langų sklando stiklo menininkės Sigitos Grabliauskaitės objektai ,,Pasikartojantys praeities fragmentai. I, II”, kuriantys kryžiaus kelio stacijų ritmą. Sakralioje erdvėje dominuoja trys dailininko Aido Mikelėno grafitai ,,Jėzus, ,,Tamsoje ir ,,Šventasis dramatiškai ir mistifikuotai pasakojantys Jėzaus Kančios ant Kryžiaus - Atpirkimo istoriją. Po langais dvi Gražinos Murelytės-Ajauskienės metafizinės drobės ,,Laikas. Šviesa-tamsa” išreiškiančios atpirkimo perėjimą (Jėzaus žengimą į pragarus) ir prisikėlimo tuštumą drobėje ,,Bernardinų bažnyčios interjeras II”. Už kolonos kabo triptiko pirma dalis ,,Bernardinų bažnyčios interjeras. I”, kuriame vaizduojamas nukryžiuotas Jėzus Kristus Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernadinų) bažnyčios fone. Ant kitos sienos matome du grafiko Vlado Liatuko kūrinius. Pirmasis – ant drobės tirštai nutapytas ,,Saulėlydis”, kuriame vaizduojama Jėzaus mirtis ant kryžiaus ir paskutinis Jo atodūsis: ,,Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos. Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eloji, Eloji, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!” (Mk 15, 33-35). Šalia Jėzaus kančios ir prisikėlimo tema užtvirtinama Agnės Liškauskienės drobėse ,,Atspirties taškas. I-IV”.

 Antrame Vlado Liatuko lengvai pieštuku pieštame kūrinyje ,,Atgaila” kryžių apsikabinęs žmogus, atveria naują etapą – asmeninis dvasingumas šventumo link. Link šventumo mus lydi dviejų menininkų kūriniai. Keramiko Irmanto Kazlausko kūrinys ,,Dvasių skyrimas” veda mus susimąstyme apie tai, ką šv. Ignacas knygoje ,,Dvasinės pratybos” vadina ,,Taisyklės, tam tikru būdu padedančios pajusti ir pažinti įvairias sieloje kylančias paskatas: geras – kad priimtume, o blogas – kad atmestume.”. Dvasinėse paieškose išsigryninti padeda  keramiko Irmanto Kazlausko kūrinys ,,Širdies malda” ir Rasos Tamošiūnienės miniatiūrinės drobės ,,Jėzus Kristus Dievo Sūnus Išganytojas”, ,,Švenčiausioji Jėzaus Širdie, nekalčiausioji Marijos Širdie” ir ,,Jėzaus Širdie Švenčiausia”.

 Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau,

pasigailėk manęs nusidėjelio/nusidėjelės.

VI. ANGELAI ŠIŲ DIENŲ ŽMONIŲ DVASINĖSE PAIEŠKOSE

 Paskutinėje salėje galime visi atrasti save... Vienas iš tokių atraminių šios salės kūrinių yra tapytojos Rebekos Bruder paveikslas ,,Social Distancing”, kuriame matome liūdintį angelą, o tolumoje žmonių minią. Šalia paveikslo peizažo fone matome Violetos Židonytės akvareles ,,Vasaros lietus Krekenavoje” ir ,,Aukštaitijos Karalienės šviesa”, vaizduojančias Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų baziliką.

Salėje matome daug angelų, tačiau jie jau nuo XX a. pr. nebėra mums tai, į ką tikime šaukiant dieviškąjį buvimą, tačiau jie mums, vis dėl to, išreiškia tam tikrą dieviškąjį buvimą, net jei tai nėra virtę Dievo pakaitalais. Jau 1912 m. Rainer Maria Rilke savo poezijos ciklą ,,Duino Elegijos“ pradėjo žodžiais: ,,Kas, man sušukus, iš angelų tad gretų gali išgirsti mane?”. Rilke šaukiasi angelų, kad būtų išgirstas, tačiau jie negirdi, abejingi ir tarsi paralyžiuoti savo galios. Praėjusiame šimtmetyje buvo keliamas klausimas: kodėl XX a. pr. sugrįžta angelo figūra? Šis neaiškus angelo pasirodymas gali būti susijęs su išnykusia angelo būtimi, netgi ta kaip Dievo pakaitalas. Todėl kaip Rilkė prieš šimtą metų mes neneigiame angelo figūros, priešingai, ją dažnai naudojame kaip tai, kas itin krikščioniška, tik jos būtį pakeičiame savomis prasmėmis. Angelo vaizdavimas yra tarsi erdvė, kurioje kalbame su savimi apie mums rūpimus tikėjimo klausimus ir tikėjimo be pokalbio su Dievu skausmo išraiška.

Šioje salėje į angelų temą simboliškai mus įvesdina tekstilinkės Birutės Sarapienės instaliacija ,,Verkiantis dangus”, Liucijos Banaitienės mišrios technikos kūrinys ,,Laukimo medis” ir priešais juos kabantis Danguolės Bečelytės – Čachavičienės batikos kūrinys  ,,Identifikacija”. Toliau angelų tema tęsiama itin saldžiu Simonos Juškevičiūtės tapybos kūriniu ,,Pilnatvės angelas” ir naiviai abstrakčiu Žilvino Jonučio tapybos kūriniu ,,Angelas sargas”. Ant kitos sienos tęsiama angelų tema Ernesto Žvaigždino triptiku ,,Angelas - Klaipėda. I-III”. Taip pat už kolonos, kiek lengviau, metaforiškiau ir į dialogą einančiu pokalbiu tęsiama angelų tema akvarelininkės Eglės Petraitytės Talalienės diptike ,,Nešu” ir ,,Skrydis” ir skulptoriaus Liudviko Ivaškevičiaus skulptūrose ,,Pas žvaigždes” ir ,,Angelas sargas”. Čia galime prisiminti pal. Teofiliaus Matulionio šūkį: Per crucem ad astra – Per kryžių į žvaigždes.

Kiek kitaip angelų tema pakrypsta keramikės Renės  Kristinos Gabdanskienės tapybos kūrinyje ,,Švenčiausioji Trejybė”, kuriame pavaizduotos trys vaikiškos figūros su aureolėmis. Kyla klausimas, o kur angelai? Čia jų nėra, tačiau meno istorijoje, prisiminkite Andrejaus Rubliovo ikoną ,,Trejybė”, kurioje Abraomo svečiai minimi Pradžios knygoje: ,,Viešpats pasirodė prie Mamrės ąžuolų, Abraomui sėdint pačioje dienos kaitroje prie savo palapinės angos. Jis pakėlė akis ir pamatė netoli savęs stovinčius tris vyrus.” (Pr 18, 1-2), buvo vaizduojami kaip trys angelai ir interpretuojami kaip trys švč. Trejybės asmenys. Šalia šio paveikslo tarsi dienos kaitra tekstilinkinės Danutės Valentaitės ant drobės išsiuvinėtas kūrinys ,,Suvalkietiška mozaika”.

Tarp angelų pasiklydusį lankytoją sutelkia tekstilininkės Marijonos Sinkevičienės foto tekstilė ant lino ,,Evdokijos laiškas” ir ,,Adelės ir Antano laiškas” ir tautodailininko Adolfo Teresiaus nešiojamas altorėlis ,,Tikiu į Dievą”.

 …TĖVĄ visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją; ir į Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį,  kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos ...