Išgyventa istorija, susitikus su popiežiumi Pranciškumi, tarsi medžio šaknys

Išgyventa istorija, susitikus su popiežiumi Pranciškumi, tarsi medžio šaknys

Rugsėjo 23 d. sekmadienio šv. Mišių šventimas drauge su popiežiumi Pranciškumi Kauno Santakos parke tarsi dovana nepriklausomybės šimtmetį švenčiančiai lietuvių, latvių ir estų  žmonėms. Malda drauge su Bažnyčios Šventuoju Tėvu yra kažkas nepaprasto. Ganytojas, Kristaus vietininkas atvyko į Lietuvą kaip brangiausias svečias, nepaiso asmeninio kelionės vargo, bet su šypsena ir pastebimu nuovargiu kuria prasmingą bendravimą, stiprina ir tvirtina mūsų tautą.

Šventosios Mišios tarp visų susitikimų ir kalbų yra atvykimo kulminacija. Džiaugiamės ir dėkojame dekanui mons. Jonui Dalinevičiui už galimybę patiems akivaizdžiai patirti šios kulminacijos malones ir išvysti, išgirsti tiesiai iš Popiežiaus lūpų tai, kas yra begalinės vertės, mūsų dienoms ir gyvenimams.

Popiežius Pranciškus, sakydamas homiliją, uždavė mums labai daug klausimų, į kuriuos dar turėsime laiko pagalvoti:

“Jėzus, žinodamas, ką jie galvoja, pasiūlo jiems priešnuodį šių kovų dėl valdžios ir pasiaukojimo atmetimo akivaizdoje; ir kad suteiktų iškilmingumo tam, ką nori pasakyti, atsisėda kaip Mokytojas, pašaukia juos, ir atlieka veiksmą: centre pastato vaiką, berniuką, kuris įprastai užsidirbdavo smulkiųjų atlikdamas darbus, kurių niekas nenorėjo daryti. Ką čia šiandien, šį sekmadienio rytą, Jis pastatys į centrą? Kas iš mūsų bus tie patys mažiausieji, patys vargingiausieji, kuriuos privalome priimti šimtosiose nepriklausomybės metinėse? Kas yra tie, kurie neturi nieko, kuo galėtų atsilyginti, kad atmokėtų už mūsų pastangas ir mūsų savęs apribojimą dėl kito? Galbūt tai mūsų miesto etninės mažumos arba bedarbiai, kurie yra priversti emigruoti. Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų. „Centre“ - reiškia esantis vienodu atstumu, taip, kad nė vienas negalėtų dėtis nematąs, niekas negalėtų teigti, kad „tai kitų atsakomybė“, nes „aš nepastebėjau“ arba „esu per toli“. Dovanoti save netrokštant būti herojais, be aplodismentų, be noro būti pirmais.

Ten, Vilniaus mieste, Vilnelės upei tenka aukoti savo vandenį ir netekti vardo įtekant į Nerį; čia, Kaune, yra tas pats: Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad būtume „išeinanti“ Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampame nematomi, prarasti save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose.

Tačiau žinokime, kad tas išėjimas, kai kuriais atvejais reikalaus sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj nerimą ir skubėjimą, kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusį kelkraštyje. Kartais reiks elgtis, kaip sūnaus palaidūno tėvui, kuris prie durų laukia grįžtančio, kad galėtų jas atverti, kai tik sūnus prisiartins arba kaip mokiniai, kuriems reikia išmokti tai, kad kai priimi mažutėlį, priimi patį Jėzų.

Tad būtent dėl to esame čia, nekantraujame priimti Jėzų Jo žodyje, Eucharistijoje, mažuosiuose. Priimti, kad Jis sutaikytų mus su mūsų praeitimi ir lydėtų mus dabartyje, kuri savo iššūkiais ir savo ženklais mus nuolat įkvepia.”

Stebint gausias minias tikinčiųjų, sugužėjusių į Neries ir Nemuno santaką ir pravažiuojantį papamobiliu popiežių Pranciškų, imi galvoti, štai taip myli Tėvas savo tikinčią liaudį, nebijodamas rizikuoti savo sveikata, kelionės vargu. Laimindamas ir savo šypsena tarsi sielos bučiniu sušildydamas visus atėjusius Jį pasveikinti ir drauge pasimelsti. Jis labai paprastai ir nuoširdžiai parodo, jog yra tikras ganytojas, toks kaip nurodė Jėzus: ganytojas, paliekantis kaimenę ir besileidžiantis ieškoti prarastos avies. Socialinę atskirtį patiriantys žmonės, emigrantai, bedarbiai, seneliai, be vilties gyvenantys jaunuoliai yra tos “avys”, kurioms šiandien reikia krikščionių realios paramos. Švento Tėvo atvykimas paskatino ne tik suprasti tai kaip Dievo meilės ženklą, bet priimti ir įsipareigojimą brolystei tarp žmonių Lietuvoje ir su užsienio kaimynais. Anot popiežiaus, šiandien reikia eiti pas juos, eiti į pakraščius, būti “išeinančia” Bažnyčia, misijų Bažnyčia. Popiežiaus troškimas, kad žmogus suvoktų, kas žmogui būtina, kad šaltinis jo gyvenime yra Viešpats, į Jį turi būti dedamos visos viltys.

Pakalbinome keletą dalyvavusių Birštono parapijos tikinčiųjų, kurie keliais žodžiais buvo paprašyti apibudinti šv. Mišių patirtą įspūdį. Mokytoja Roma Malinauskienė nusišypsojusi sakė: “Super įspūdis. Tai žmogus, kuris kalba iš širdies į širdį. Aš galvoju, už ką man teko tokia dovana - iš taip arti pamatyti antrą popiežių? 1993 m. teko dalyvauti pop. Jono Pauliaus II šv. Mišiose ir dabar”.

Birštono meno mokyklos direktorė Laimutė Raugevičienė džiugiai sakė: “Atėjo ramybė ir viltis! Jūra žmonių šv. Mišių metu ir jų tikėjimas, gera nuotaika jautėsi. Taip gera širdy – taip esame susitelkę ir sujaudino popiežiaus paraginimas –eiti į žmones!”

Birštono vargonininkas Mindaugas Čiukšys kalba trumpai: “Gražu, tautiška, pakylėti buvome.”

Birštonietė Zita Kamarauskaitė dalinosi įspūdžiu, kad patikusi labai prieš pamaldas vykusi programa, ypač vyskupo Kęstučio Kėvalo katechezė. Ta masė žmonių, renginio organizavimas darė labai gražų įspūdį. “Ačiū Dievui, kad teko laimė pamatyti ir sudalyvauti šiose šventose Mišiose drauge su popiežiumi Prančiškumi.”

Nuoširdžiai dėkojame visų 80-ties Birštono parapijos piligrimų vardu mūsų parapijos klebonui monsinjorui Jonui Dalinevičiui už suorganizuotą puikiai išvykimą, pavėžėjimą Birštono autobusu ir kasdieninį palydėjimą mūsų maldoje.

Dalyvavimas bendroje šv. Mišių maldoje su Šventuoju Tėvu yra išgyventa istorija, kuri, anot popiežiaus Pranciškaus žodžių, yra tarsi medžio šaknys, iš kurių mes semsime tai, kas reikalingiausia kasdieniame gyvenime.

teol. dr. R.  Zajančkauskienė                                        


Galerija